Kai buvau paauglė ir dar mokiausi mokykloje, turėjau didžiausią SVAJONĘ. Tai – mano poreikiams pritaikyti namai, iš kurių savarankiškai, kada panorėjusi galėčiau išeiti į lauką ar nuvykti į reikiamą vietą.
Tos svajonės išsipildymą visada įsivaizdavau maždaug taip: iki 30 metų (tuo metu atrodė, kad sulaukus TOKIŲ metų būsiu jau labai subrendusi) būtinai turėsiu nuosavą namą su terasa, kurioje vasaros rytais galėsiu gerti kavą, o vakarais skaičiuoti žvaigždes geriant šiltą mėtų arbatą. Kieme augs daug gėlių, kurias galėsiu merkti į vazas visuose namų kambariuose. Taip pat svajojau galbūt apie nedidelę lysvę kieme, kur galėčiau užsiauginti nedidelį kiekį šviežių daržovių, iš kurių virtuvėje gaminčiau įvairias salotas ir kitus patiekalus. Namai kvepėtų šviežiai ruoštu maistu, ypač naminiais skanumynais ir kava, kuriais vaišinčiau manęs aplankyti atvykusius namiškius ir draugus. O visiškai paveikslui užbaigti, po kiemą turėtų lakstyti energingas ir žaismingas šunelis ar net keletas jų…
Tačiau, kaip sakoma, gyvenimas kartais turi įdomų humoro jausmą. Tik sulaukusi trisdešimties metų sukaupiau drąsą paprašyti pagalbos ir pradėti savarankišką gyvenimą. Nors jaudulio persikraustant buvo, save raminau juokaudama, kad situacija kaip studento, kuris po mokyklos pradeda savarankišką gyvenimą ir išsikrausto iš tėvų namų. Palikdamas savo mylimą augintinį atsakingai tėvų priežiūrai… Kai viskas nauja, o norint pasigaminti net paprasčiausią patiekalą ar kepinį, reikia paskambinti mamai ir pasikonsultuoti dėl smulkmenų. Dėl visa ko.
Gėlės, rūpestingai prižiūrimos bei laistomos, auga kol kas ne kieme, o ant plačių palangių, bei balkone, kuriame malonu ne tik gerti kavą, bet ir skaityti knygą, lepintis saulės spinduliais, o vasaros vakarais stebėti žvaigždes arba žaibus. Čia taip pat įvyksta netikėti, bet įkvepiantys pokalbiai.
Daug kas lygino šį mano išsikraustymą su mokyklą baigusio ir studijuoti pradėjusio žmogaus naujo gyvenimo etapo pradžia. Ir tikrai panašumų buvo, tik 10+ metų vėliau. O tiesa, kuo vėliau, tuo visokių patirčių ir baimių taip pat daugiau – nors šio tikslo siekiau atkakliai ir tikslingai, daug ką apgalvojusi, galvoje vis tiek šmėstelėdavo mintis: „o kas jei sprendimas nepasiteisins?“.
Bet visos abejonės nublanko prieš jausmą „galėti“ – galėti įsitikinti, kiek tu gali kasdien mažais darbais ir iššūkiais plėsti savo galimybių ribas ir taip po truputį augti ir tobulėti. Ir kaip džiugu nors iš aplinkinių sulaukti teigiamų pastabų apie savo progresą ar net fizinį pasikeitimą. Na, turbūt iš šono tokie dalykai greičiau pastebimi…
Kraustytis gyventi į nuomojamą būstą buvo kol kas vienas drąsiausių ir kartu beprotiškiausių sprendimų gyvenime, bet TIKRAI verta!
Tačiau to nevadinu galutiniu tikslu, o tik tarpine stotele, kurioje galiu įgyti neįkainojamos gyvenimiškos patirties, augti ir tobulėti. O kitas etapas galėtų būti nuosavas jaukus namukas su terasa ir kiemu… Užfiksuojant visą pritaikymo ir įrengimo procesą, medžiagoje nurodant, kodėl buvo pasirinkti vienokie ar kitokie sprendimai, palengvinantys buitį visiems, o ypač žmonėms su negalia ir judantiems neįgaliojo vežimėliu.
Gyvenimas jau ne kartą įrodė, kad svajonės linkę pildytis pačiais netikėčiausiais pavidalais – kad ir ne iki 30, tačiau, jeigu lemta – išsipildys!
Gotholdas Efraimas Lesingas yra pasakęs: „Ir lėčiausiai akylai tikslo siekiantis žmogus eina greičiau už klydinėjantį be tikslo.“ Svarbiausia, yra norėti, tikėti ir nesustoti judėti to noro link.
Jei sudominau, lauk kitų mano įrašų.
Galbūt žinai, kam mano istorija būtų įdomi? Pasidalink šiuo įrašu, because sharing is caring!
Mažiau laiptų – daugiau galimybių!❤️
Noro nesustoti linkėdama,
Indrė