Apie „Mažiau laiptų“

2020 m. pasauliui truputį sustojus, draugų ir šeimos paskatinta įkūriau fondą „Mažiau laiptų“. Jį įkūriau iš būtinybės – nes buvo du keliai: pasiduoti arba viešinti savo istoriją. Tad kaip viskas prasidėjo…

Tada į visuomenę kreipiausi taip: “Sveiki! Aš – Indrė iš ketvirto aukšto...

Esu smalsi, draugiška, myliu gyvūnus, mėgstu keliauti ir semtis naujų patirčių… Visa tai tiesa, bet taip turbūt prisistatytų ir kiti 99% paklaustųjų… Tad pateiksiu šiek tiek kitokią istoriją: nuo gimimo man diagnozuotas cerebrinis paralyžius.

Tai man nesutrukdė pabaigti mokyklą, kolegiją, dirbti mėgstamą darbą, kurti rankdarbius ir turėti daug svajonių bei tikslų.

Tačiau gyvenimas taip susiklostė, kad nuo vaikystės gyvenau ketvirtame namo be lifto aukšte, nepritaikytame neįgaliojo vežimėliu judėti bute. Nors augau ir gyvenau apsupta mylinčios ir palaikančios šeimos, negalia labai ribojo mano kasdienes galimybes. Nepaisant to, galėjau mokytis namuose, padedama šeimos narių įgyjau koleginį išsilavinimą. Į studijas Kaune mane vežiodavo šeimos nariai. Be jų pagalbos tikrai nebūčiau įgijusi specialybės. Iš namų dirbau (ir tebedirbu) mėgstamą darbą, tačiau nuolatinis judėjimas keliais įtakojo fizinę būklę. Nuo nuolatinio šliaužimo man ant kelių ir rankų buvo atsiradę nuospaudų, jie tapo žaizdoti. Būdavo, kad atlikdama kasdienius, įpastus veiksmus, ant grindų palikdavau kraujo pėdsakus. Kadangi galimybė judėti buvo tik šliaužiant keliais…

Po beveik didžiąją dalį gyvenimo trukusios tokios kasdienybės pasiekiau tiek fizinę, tiek psichologinę ribą: arba pasiduoti, arba kažką keisti. Noras tapti savarankiškesniu, komunikabilesniu žmogumi nugalėjo baimes. Baimes viešinti savo istoriją, būti nesuprastai. Teko nugriauti ne vieną vidinę sieną savyje, daug dalykų daryti pirmą kartą. Ir ne vieną kartą pripažinti, kad turėta išankstinė nuomonė buvo neteisinga.

Taip atsirado fondas „Mažiau laiptų“, atvėręs duris į platesnį naujų potyrių kupiną pasaulį. Kodėl „Mažiau laiptų“? Kai geriau pagalvoji, visuomenėje laiptų metafora egzistuoja įvairiomis formomis: karjeros laiptai, laiptai į dangų ir gyvenimo laiptai, kuriais visi kopiame. Tik tų tikrųjų, kasdieniškųjų laiptų norėtųsi matyti kiek įmanoma mažiau. Tam, kad visiems lengviau būtų žengti gyvenimo keliu, įveikti kasdienes užduotis ir tiesiog mėgautis gyvenimo akimirkomis.

Ir nors nuo 2022 metų pradžios prasidėjo naujas mano gyvenimo etapas ir nuo tada galiu sveikintis taip: „Sveiki! Aš – Indrė iš pirmo aukšto…“, tačiau pagrindinis fondo tikslas liko nepasikeitęs – turėti nuosavą būstą. Tikslas įgavo ir naujų formų – noriu per savo potyrius parodyti, kaip atrodo neįgaliojo vežimėliu judančio žmogaus kasdienybė. Kad neįgalus žmogus nori tų pačių dalykų kaip ir visi: turėti namus, būti savarankiškas. Lankytis renginiuose, koncertuose, keliauti, mokytis dirbti, susitikti su draugais, mėgautis gamta. Taip pat, kaip mažos detalės gali palengvinti arba atvirkščiai – pasunkinti net elementariausias kasdienes užduotis. Parodyti, kokį skirtumą gali įtakoti žmogaus įgalinimas ir įtraukimas į visuomenę.

Tikiu, kad mano mažos kasdienės pergalės ir džiaugsmai – šviesesni nei atsitiktinių žmonių negatyvas. Tikių, kad kokią energiją pats spinduliuosi, tokia tau sugrįš šimteriopai! Galbūt ne iš kart, galbūt reikės kantriai palaukti, bet bus verta.

Šiame tekste susipažinote kaip viskas prasidėjo, o skaitydami „Mažiau laiptų“ paramos, ar tinklaraščio tekstus galėsite sužinoti, kaip sekasi rinkti paramą, kokiems tikslams ji yra ar bus panaudojama. Kiekvienas tekstas tinklalapyje ar įrašas tinklaraštyje – lyg mano dienoraščio puslapis, asmeniškas, išgyventas ir jautrus…

Mažiau laiptų – daugiau galimybių!