Nuo mažens turėjau ne vieną svajonę ir tos svajonės buvo visiškai nerealios, stulbinančios ir neįtikėtinos. Jei dabar kas nors jums garsiai įvardintų jūsų vaikystės svajonę, turbūt sakytumėt jam, ką nors panašaus, į tai – žmogau, pareik atgal į realybę, taip nebūna, tai neįmanoma. Kodėl? Nes vaikystės svajonės buvo nesuvaržytos ir tikros. Nes vaikystėje mes – laisvi, o mūsų mintys ir svajonės – neribotos. Būdami vaikais negalvojome, įmanoma ar ne, mes tiesiog norėjome.
O ar pastebėjote, kaip mums augant mūsų svajonės transformuojasi, netikėtai tampa tikslais? Aišku, galime ginčytis, kad svajonės ir tikslas gali būti vienas ir tas pats, tik kitaip pavadintas. Bet sutikite, svajonės yra laisvenės ir dažniausiai atrodo nerealistinės, o tikslai yra kažkas žemiškesnio. Vaikystės svajonė apie didelį namą transformuojasi į bent jau nuosavą butą, svajonė apie kokią nors nerealią profesiją virsta į tikslą turėti darbą. Pavyzdžiui nuo vaikystės svajoji, kad užaugus tapsi garsia mokslininke ir gausi Nobelio premiją, o užaugusi tampi… buhaltere, su dokumentų šūsnimis. Nesupraskite manęs neteisingai, dirbti buhaltere man įdomu ir tikrai patinka, nors nemažai kas nustemba sužinoję, kokia mano profesija. Bet man patinka stebinti!
Visgi, būsiu tas variantas, kai būtent svajonių transformacija į tikslus padėjo nepasiduoti. Kai dar mokyklos nelankančios ar pradinėse klasėse besimokiusios mergaitės sanatorijoj paklausdavo, „kuo gi būsi, kai užaugsi?“ Aš išdidžiai pasakydavau: „Mokslininkė, daktarė!“, o tada sulaukdavau komentaro „…ir ką gydysi? Savo kojas?…“. Arba, kai mokytojai atsargiai ir švelniai pasako, kad nebus galimybės mokytis tam tikrą specialybę, nes tuo metu nebuvo to dalyko ištęstinių ar juo labiau nuotolinių studijų… Ir ką?! Na, negi pasiduosi? Žinoma, kad ne! Tada pradėjau galvoti, o kas man dar patinka? Skaičiai! Kokį darbą galėčiau dirbti iš namų ir savo ritmu? Tikslas – būsiu buhaltere! Tada buvo keturi metai manęs nešiojimo iš ketvirto aukšto ir vežiojimo savaitgaliais į paskaitas (begalinis ačiū už tai mano šeimai!) ir studijų su dėstytojų ir grupiokų palaikymu – ir diplomas rankose! Po to buvo domėjimosi apie darbo vietas ir klausimo iš visuomenės „o kas tave samdys?“ laikotarpis… tačiau neilgai trukus atsirado ir pirmieji klientai, su kuriais iki šiol dirbu!
Dažnai vis pagalvoju apie drąsą, t.y. kaip būti drąsia tam tikrose gyvenimo srityse? Juk tikriausiai visiems būna, kad imi ir pagauni save, išsigandusį žmogutį, gyvenimo kryžkelėse. Iš tikrųjų, drąsa tikrai nėra baimės nejautimas. Tai mokėjimas atidėti baimę į šoną ir daryti tai, kas reikia. Juk po kiekvieno „…ir ką gydysi? Savo kojas?…“, „žinok nebus tam galimybių…“ „o kas tave samdys?“ buvo galimybė išsigąsti, susigūžti ir pasiduoti, tačiau būtent gebėjimas koreguoti požiūrį į savo svajones ir tikslus padėjo nepasiduoti bei judėti pirmyn.
Kažkas yra pasakęs: „Turi svajonę..? Bėk link jos..! Neišeina..? Eik link jos..! Neišeina..? Šliaužk iki jos..! Negali..? Atsigulk svajonės kryptimi ir gulėk, bet niekada nepasiduok…“
Ši citata man tinka tiesiogine prasme. Kai turi svajonę gyventi ne ketvirtame aukšte, kai kiekvienas išėjimas į lauką prilygsta „nedidelei karinei operacijai“, o beveik 30 metų namie šliauždama „eini”, o klūpėdama – „stovi” buvo labai tamsu, liūdna ir sunku, vienu metu buvau pradėjusi viskuo dvejoti, o kai mintyse visą vietą užima baimės ir dvejonės, lieka mažai erdvės svajonėms. Tačiau kai Gyvenimas tave apsupa žmonėmis, kurie tave drąsina, tiki tavo svajonėmis ir dar padeda judėti jų link, tada baimės ir tamsa pasitraukia ir svajonės pradeda pildytis…
Svajonių ir norų vis dar yra didelių: turėti nuosavą būstą, tobulinti savo profesinę sritį darbui nuotoliu, keliauti Lietuvoje ir užsienyje. Visgi, yra ir kasdieniškesnių – įsigyti neįgaliųjų technikos judėjimo ir kasdienybės palengvinimui, aplankyti kultūrinius renginius ir dar daug daug jų…
O dabar lai dabartinis tikslas būna įgyvendinti savo svajones!
Nori prisidėti prie judėjimo negalią turinčių žmonių svajonių? Tai padaryti gali čia.
Svajonių išsipildymo linkėdama,
Indrė