Galbūt skaitei mano senesnį įrašą? Ne? Ten pasakojau kaip 2022 metų pradžioje įsikėliau į naujus namus – kartu su naujais metais prasidėjo ir naujas gyvenimo etapas, kupinas akimirkų – tiksliai nežinau kaip, bet žinau, kad galiu, arba kaip gruzinų kilmės bardas Bulatas Okudžava yra pasakęs: „Visi nori, kad kas nors atsitiktų, ir visi bijo, kad tik kas nenutiktų.“. Tai puikiai apibūdina beveik visą mano savarankiškesnio gyvenimo su cerebriniu paralyžiumi procesą.
Puikiai atsimenu situaciją – atvažiuojame apžiūrėti, kuris iš laisvų butų man labiau tiktų (taip, turėjau tokią prabangą!), o ten prie įėjimo – slenkstis!
Tada išsisukau su aplinkinių pagalba, tačiau žinojau – jei noriu gyventi savarankiškiau turint cerebrinį paralyžių, reikės išmokti pervažiuoti slenksčius.
Po kurio laiko vėl susirinkome į butą, bet aš vėl žiūriu į slenkstį tarsi ožka į naujus vartus. Na, apėmė toks sveikas pyktis – kaip aš nemoku pervažiuoti slenksčio?! Tikrai turiu išmokti! Ir kaip dauguma šiuolaikinių žmonių pradėjau informacijos ieškoti internete. Ech, tas Youtube visagalis! Patį priekinių vežimo ratukų pakėlimo principą puikiai padėjo perprasti vaizdo įrašai, o tada prasidėjo treniruotės kambaryje dar gyvenant pas mamą.
Persikrausčius į naujajį būstą puikiai prisimenu, kaip kiekvieną dieną po kelis kartus pervažiuodavau per tą slenkstį ne dėl to, kad reikėjo, o dėl to, kad pasitreniruočiau. Tokiais atvejais galvoje sukirba mintis: „…o taip, aš galiu!“ Dabar dažnai vis dar veide atsiranda šypsena pravažiuojant namų slenkstį, tačiau pradžioje neatrodė juokinga.
Atsimenu, kaip pradžioje su asmenine asistente bandžiau atrasti geriausią techniką, kaip grįžus iš lauko užsidaryti buto duris. Bandėme treniruotis ir su raiščiu, ir kitomis priemonėmis. Kol paaiškėjo lengviausiausias sprendimas – pervažiavus slenkstį tiesiog lengvai stumtelėti duris ir jos pačios užsidarys!
Panaši situacija buvo ir su išvažiavimu į lauką. Prie namo, į kurį persikrausčiau – naujai nutiestas, lygutėlis šaligatvis. Tačiau vienai išvažiuoti pasivažinėti kažkaip nedrąsu… Kaip sakoma, reikia pradėti mažais žingsneliais arba mažais atstumais. Taip pravažiavimas šaligatviu tapo kiekvieno savaitgalio ar laisvadienio užsiėmimu tik tam, kad pasitreniruočiau.
Kodėl tik laisvadienio užsiėmimas?
Turint cerebrinį paralyžių, tenka įdėti daugiau pastangų atliekant visus kasdienius darbus, ne išimtis – ir važiavimas vežimėliu.
Mano tempas gerokai lėtesnis, todėl negaliu savęs lyginti su kitais.
Kiekvieną kartą pailgindama atstumą, turėjau tikslą nuvažiuoti iki ten, kur baigiasi gerai išasfaltuotas šaligatvis, o tai – maždaug 1 km atstumas nuo mano namų. Pradžioje nuvažiuoti į vieną pusę užtrukdavo pusantros valandos, o juk dar reikėdavo sugrįžti namo.
Tačiau, kaip gera galėti! Nuvažiavus 1 km, sustojus atgauti jėgas, apmąstyti: „o aš ir tai galiu!“ ir, pasimėgavus gamta, sugrįžti atgal į namus. Laikui bėgant kelionės trukmė trumpėjo, tačiau pailsėti pusiaukelėje vis tiek reikėjo, todėl atsirado naujų ritualų – pasiimti knygą, ar žurnalą, kad galėtum paskaityti, o ne vien kiurksoti telefone, įsipilti į termosinį puodelį kavos, kurią galėtum išgerti užkandant sausainiu ar kitu saldumynu, klausantis ošiančių medžių.
Jei kažkam durų uždarymas, slenksčio peržengimas ar tiesiog pasivaikščiojimas gryname ore atrodo kaip savaime suprantamas kasdienis dalykas, kurio per daug net nesureikšmini ir apie juos ne susimąstai… Tai man yra kasdienės pergalės ir dar kartą įrodymas sau pačiai: “…o taip, aš galiu!”.
Ir kiekviena tokia: „…o taip, aš galiu!“ akimirka mane veda prie kitos minties: „…o ką DAR aš galiu?!“. Minčių daug, norų daug, bet jiems reikia subręsti. Kai kurioms idėjoms reikia papildomų lėšų, o dar kitų negali įgyvendinti vienas – joms reikia ir bendraminčių. Tačiau tikrai tikiu, kad ateityje manęs laukia dar ne viena: „…o, pasirodo aš galiu ir tai!“ akimirka.
Nori prisidėti prie judėjimo negalią turinčių žmonių svajonių? Padėti skleisti žinią apie kasdienes problemas, su kuriomis susiduriame, ir taip skatinti pokytį? Tai padaryti gali čia.
Šiltos vasaros linkėdama,
Indrė <3