Labas!
Džiaugiuosi, kad nusprendei dalį savo laiko paskirti detalesniam susipažinimui su trumpomis istorijomis iš mano gyvenimo – visomis patirtimis, kurios nutinka turint kūną, kuris ne visai paklūsta įprastoms visuomenės taisyklėms, arba, kitaip tariant, turint cerebrinį paralyžių.
Šiandien neįgalieji sulaukia visuomenės dėmesio. Jie įtraukiami į įvairius projektus, suteikiančius galimybę visuomenei suprasti, kad žmogus su negalia – toks pats kaip ir visi – su jausmais, norais, troškimais. Atkreipiamas vis didesnis dėmesys ir į aplinkos pritaikymą žmonėms su specialiais poreikiais. Visa tai svarbu! Tik ar šito pakanka? Sutikite, kad viešojoje erdvėje vis dar retai sutinkamas vienokią ar kitokią negalią turintis žmogus. Paradoksali situacija – apie neįgaliuosius girdima vis daugiau, tačiau realiame gyvenime jie tartum neegzistuoja – arba egzistuoja iš dalies.
Mano nuomone, taip yra dėl keleto priežasčių. Viena jų – neįgaliųjų ir „sveikosios“ visuomenės dalies su(si)kurti stereotipai. Pavyzdžiui, viešojoje erdvėje dažnai galima girdėti, kad neįgalieji yra atstumti, pamiršti. Visgi, mano akimis tai priklauso nuo kiekvieno mūsų požiūrio į gyvenimą. Taip, neįgaliųjų situacija tikrai nėra lengva, nes ne visur yra tam pritaikyta aplinka, tačiau Lietuva dar jauna valstybė – ji tobulėja, lėtai, nedideliais žingsneliais, bet visuomenė mokosi priimti visus. Tuo pat metu ir mums, neįgaliesiems, pirmiausiai patiems nereikėtų jaustis atstumtais ar mažaverčiais. Mes juk gyvename kartu su „sveikaisiais“ ir esame visuomenės mažuma, tad negali viskas būti pagal mus. Jeigu kas nors sunkiau įveikiama, pasiekiama, reikia tiesiog išdrįsti paprašyti pagalbos. Neieškokime, kas yra ne taip, geriau patys pagalvokime, ką įdomaus ir vertingo galime pasiūlyti draugams ar visuomenei mes patys.
Didžioji dalis, ypač regionuose gyvenančių neįgaliųjų, neturi darbo ir nenori turėti darbo, gyvena tik iš neįgalumo pensijos. Dažnai jie šį savo pasirinkimą motyvuoja tuo, kad nenori savęs riboti, o ir neįgalumo išmokos viskam užtenka. Mano nuomone, tai tikras iššūkis! Sudėtinga patenkinti vien būtinuosius poreikius, kurie dažnu atveju netgi didesni nei sveiko žmogaus. Laisvalaikis, pramogos – jau sėkmės klausimas: gal artimieji tuo pasirūpina arba, jei esi iniciatyvus ir turi noro, yra galimybė nemokamai ar už simbolinę kainą dalyvauti neįgaliesiems skirtuose renginiuose. Bet, ar taip išsprendžiama integravimosi į visuomenę problema? Socialinę atskirtį galima mažinti skiriant daugiau laiko „sveikųjų“ bendravimui su negalias turinčiais žmonėmis. Reikėtų pabandyti pabendrauti su neįgaliuoju, tačiau bandyti bendrauti ne kaip su ateiviu, kurio kiekvienas noras ar veiksmas yra stebuklas, o kaip su eiliniu savo draugu. Apie neįgaliuosius iš pirmo žvilgsnio galima susidaryti klaidingą nuomonę, bet gali būti, kad, kai pabendrausite, ir negalia atrodys visai kitaip.
Tačiau reikia suprasti, kad kai kurių žmonių mes nepakeisime, todėl viskas priklauso nuo požiūrio. Jei kiekvieną kartą neįgalieji bus paskendę savigraužoje, liūdesy, net ir atkakliausias, ištikimiausias draugas pavargs. Ir neigaliesiems reikia dirbti su savimi – būti smalsiems gyvenimui ir jo teikiamoms galimybėms. JAV žmogaus teisių aktyvistas Asa Filipas Randolfas yra pasakęs: „Bendruomenė yra demokratiška tik tada, kai patys pažeidžiamiausi gali naudotis visomis pilietinėmis, ekonominėmis, socialinėmis visuomenės teisėmis“. Tad ir įveikti kliūtis turi abi visuomenės pusės – tiek neįgaliųjų, tiek „sveikųjų“.
Nori prisidėti prie judėjimo negalią turinčių žmonių svajonių? Padėti skleisti žinią apie kasdienes problemas, su kuriomis susiduriame, ir taip skatinti pokytį? Tai padaryti gali čia.
Daugiau pakantumo vieni kitiems linkėdama,
Indrė <3