Šiandien nusprendžiau parašyti apie tai, kaip kelionė gali motyvuoti keisti savo gyvenimą.
Samuel Johnson yra pasakęs: „Kelionių tikslas yra pagal tikrovę pertvarkyti vaizduotę ir vietoj galvojimo, kaip dalykai galėtų atrodyti, pamatyti, kokie jie yra iš tiesų“.
Šį kartą noriu jums papasakoti apie įsimintiniausią ir kol kas svarbiausią kelionę mano gyvenime. Įsimintiniausia ji dėl keleto dalykų. Pirmiausia, ji įvyko man asmeniškai emociškai sudėtingu metu. Visiškai netikėtai, vieną vakarą tiesiog scrollinant per Facebook srautą, akis užkliuvo už skelbimo apie Maltos ordino pagalbos tarnybos organizuojamą atranką į tarptautinę stovyklą neįgaliems žmonėms Zalcburge. Perskaičiau įrašą, jį išsisaugojau. Kadangi gyvenime beveik nieko nedarau apie tai nepagalvojusi ir po to dar nepermąsčiusi, tik po keleto dienų dar grįžau peržiūrėti įkeltą vaizdo įrašą ir užpildžiau atrankos anketą galvodama: „na, jau ko ko, bet manęs į tokį dalyką neatrinks…“
Pasirodo klydau – mane atrinko!
O tada prasidėjo nuotykis! Pirma stovykla mano gyvenime, pirma kelionė be šeimos, pirma kelionė į užsienį ir dar autobusiuku… su komanda, kurią pažįsti porą mėnesių… Bet, koks įdomus atvejis – bent man, nei lašo baimės! Tik stiprus pasitikėjimas ir jausmas, kad viskas yra ir bus, kaip turi būti, nors iš tikrųjų nežinai, ko tikėtis. O nuvykus į stovyklą toks jausmas, kad grįžai pas šeimą, nors iš tikrųjų ten nieko nepažįsti. Nemaniau, kad taip gali būti…
Tada prasidėjo savaitė linksmybių ir malonių atsitiktinumų: pirmos, nedrąsios pažintys su stovyklos dalyviais, pirmi šokiai diskotekose po 15 metų pertraukos. Per tą savaitę prisiminiau, kaip man patinka šokti! Ir meilė iš pirmo žvilgsnio – pirmą kartą pamatyti KALNAI!
Aplankytas „Angar-7“ yra pastatas Zalcburge, Austrijoje, kuriame yra istorinių lėktuvų, sraigtasparnių ir „Formulės 1“ lenktyninių automobilių kolekcijos, o jame stovi Zalcburge dislokuotas privatus orlaivių parkas „Flying Bulls“. Man, kaip „Formulės 1“ lenktynių mėgėjai, tai buvo kažkas neįtikėtino!
Lyg to būtų negana, taip pat buvo ekskursija į fahr(T)raum: Vintage Car Museum in Motion – dar vienas malonus netikėtumas, būtent apie šį muziejų buvau skaičiusi ir pagalvojusi „va čia norėčiau kada nors nuvykti!“. Kaip yra sakoma, viskam savas laikas… Ir tinkama draugija!
Tačiau svarbiausia ne tik ekskursijos ir diskotekos; ši savaitė buvo apie bendrystę, draugystę, juoką ir prasmingus pokalbius. Kai jautiesi esantis tinkamu laiku tinkamoj vietoj ir su tinkama kompanija.
Savaitė tarp 500 stovyklos dalyvių – įvairias negalias turinčio jaunimo ir jų asistentų – kupina šypsenų, juoko, ekskursijų ir šokių visą naktį. Iš tokio renginio nejučiomis grįžti fiziškai šiek tiek pavargęs, tačiau emociškai „įkrovęs savo baterijas“ – kupinas gyvenimo džiaugsmo, motyvacijos ir truputį pasikeitęs gerąja prasme.
Būtent po šios stovyklos ryžausi atnaujinti kineziterapijos užsiėmimus po 15 metų pertraukos – skausminga, bet verta, ypač kai matai, kaip po truputį pralaisvėja tavo kūnas, kaip vis lengviau gali atlikti paprasčiausius judesius. O treniruotė bent valandą kiekvieną dieną virto natūralia ir laukiama dienos dalimi.
Tačiau ši stovykla dovanojo ne tik nepamirštamas akimirkas, aplankytas vietas ar motyvaciją, šioje kelionėje užsimezgė bendrystė ir draugystė. Su čia sutiktais žmonėmis –dalyviais iš užsienio šalių ir Lietuvos delegacijos nariais – ryšį palaikome iki šiol, o mūsų komandos nariai tapo vienais artimiausių mano bičiulių, su kuriais galiu dalintis tiek savo liūdnomis gyvenimo akimirkomis, tiek džiaugsmais ir pasiekimais, o esant progai galime praleisti laiką kartu.
Atsimenu vieno dalyvių pasakytą mintį: „o kas, jei po stovyklos jausis tuštuma kasdienybėje?“. Tada pagalvojau: „Tikrai…“, tačiau asmeniškai man tai buvo stimulas pradėti pokyčius, apie kuriuos seniai galvojau. Tik, šiuo atveju, ne galvoti ir planuoti, o iš tikrųjų veikti, keistis!
Kita vieno dalyvių pasakyta mintis buvo: „o kas, jei po stovyklos toliau norėsis keliauti, pamatyti pasaulį?“. Tada tyliai pagalvojau: „Gali būti…“, tuo pat metu tada mano galvoje buvo kitos mintys: „…kad keliautum, pirma reikia tapti stipresne fiziškai, pakeisti gyvenimo sąlygas, tapti savarankiškesne, svarbiausia, rasti, kas sutiktų leistis su tavimi kartu į kelionę ir ten asistuoti.“. Galbūt tai buvo ne tik mintys, bet ir savotiškas neplanuotas veiksmų planas? Žinau tik tiek, viskam yra savas laikas, kai jis ateis, atsiras ir tinkami žmonės, ir tinkamos aplinkybės… Tai buvo pirmoji neįgaliųjų stovykla ir kelionė į užsienį, bet dabar žinau, kad tikrai ne paskutinė.
Kituose įrašuose papasakosiu plačiau apie savo patirtis stovyklose ir kelionėse bei kaip jos mane įkvėpė. Dar yra sakoma: „neturėk daug svajonių, o paversk jas planais!“. Jei nori prisidėti prie mano svajonės virtimo planais, spausk čia (nuoroda į puslapį PARAMA).
Jei sudominau, lauk kitų mano įrašų.
Galbūt žinai, kam mano istorija būtų įdomi? Pasidalink šiuo įrašu, because sharing is caring!
Mažiau laiptų – daugiau galimybių!❤️
Daugiau įkvepiančių kelionių linkėdama,
Indrė