Albertas Einšteinas sakė: „Yra tik du būdai, kaip gyventi. Vienas – galvoti, jog stebuklų nebūna. Kitas – galvoti, jog viskas yra stebuklas“.
Mane visada žavėjo šios citatos antroji dalis. Ji man pasitvirtino ne vieną kartą nuo tada, kai išdrįsau savo istorija pasidalinti viešai. Draugų ir neabejingų geros valios žmonių dėka mano istorija sudomino žurnalistus. Neilgai trukus su istorija susipažinę į duris pasibeldė ir Ukmergės LIONS klubo nariai, pasiryžę inicijuoti įvairias labdaros akcijas su tikslu rinkti lėšas nuosavam būstui įsigyti. Netrukus paaiškėjo, kad atsirado galimybė išsinuomoti socialinį butą baigiamame rekonstruoti savivaldybei priklausančiame pastate.
Paskutinį 2022 metų sausio sekmadienį įsikėliau į naujus namus – kartu su naujais metais prasidėjo ir naujas gyvenimo etapas. Tiesa, įkurtuvės užsitęsė, mat laikai dar buvo neramūs: kam kovidas, kam izoliacija. Ilgokai užtruko virtuvės baldų, pritaikytų mano ūgiui ir judėjimui neįgaliojo vežimėliu, gamyba.
Mano persikraustymas neįvyko per dieną, tam nusiteikti ir pasiruošti turėjau daugiau kaip pusmetį. Kad ir kiek besiruoštum psichologiškai, teko pratintis prie visai naujo gyvenimo – pirmomis dienomis, persikrausčius gyventi savarankiškai, kirbėjo mintis: „ką aš padariau?! Ar tai – mano kvailiausias, ar, visgi, protingiausias sprendimas?!”, “Tiek žmonių manimi patikėjo ir man padėjo… O jei vis dėlto nepavyks?…“ Ir dabar, praėjus nemažam tarpui laiko, pačiai matant savo pažangą, galint džiaugtis paprastais dalykais ir mažomis pergalėmis, galiu drąsiai sakyti: „tai buvo protingiausias sprendimas ir buvo 100% verta!“ . Buvau nusiteikusi pasikeitimų laukti kur kas ilgiau. Taigi, viskas įvyko ir tikėtai, ir netikėtai. Gali būti, kad išlindimas iš savo kiauto, dalijimasis savo istorija, dėl ko labai ilgai svarsčiau, pasiteisino.
Pirmąją savaitę buvo labai keista. Žmogų su mano negalia, pakeitus aplinką, apima ir vidinis, ir fizinis sustingimas. Buvo baisu pasisukti, atrodo, vos pasilenksi ir griūsi. Antrąją savaitę ir šeima, ir asistentė jau pastebėjo, kad mano judesiai išlaisvėjo, ėmiau atsipalaiduoti. Po kelių mėnesių jau pati pastebėjau, kad užduotys, kurias atlikti prireikdavo valandos, ėmiau pasidaryti per pusvalandį, galiausiai – per 10 minučių. O dabar jau pratinuosi prie kitokio gyvenimo ritmo. Juk anksčiau viskuo pasirūpindavo mama, viską „ant lėkštutės“ paduodavo. Dabar tenka pačiai laiką planuoti, darbus derinti. Tačiau koks džiaugsmas galėti! Galėti būti gryname ore, galėti nuvažiuoti vežimėliu tam tikrą atstumą ir jį vis didinti. Galėti ne laukti, kol kažkas pateiks tau pietus, o pačiai juos pasiruošti. Galėti pačiai sau įrodyti, kad galiu atlikti kitiems įprastus buities darbus ir su kiekviena diena juos atlieku vis greičiau, užtikrinčiau. Paprasti gyvenimiški džiaugsmai…
Buvau užauginta taip, kad visada galvojau, jog ne liga valdo gyvenimą. Kadangi negalią turiu nuo gimimo, esu su ja susigyvenusi, man ji nekrenta į akis. Išmokau iš kiekvienos gyvenimiškos situacijos pasiimti tik tai, kas geriausia. Užsimerkti prieš tamsą ir įžvelgti šviesiąją pusę.
Jei sudominau, lauk kitų mano įrašų.
Galbūt žinai, kam mano istorija būtų įdomi? Pasidalink šiuo įrašu, because sharing is caring!
Mažiau laiptų – daugiau galimybių!❤️
Daugiau drąsos kasdienybėje linkėdama,
Indrė