Kas ta asmeninė pagalba ir kas yra asmeninis asistentas? Tai nuo 2021-ųjų metų veikianti paslauga, kaip ją pristato Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir asmeninę pagalbą Ukmergės r. savivaldybėje organizuojantis bei teikiantis Ukmergės socialinių paslaugų centras, padedantis žmogui namuose ir viešojoje erdvėje.
Asmeninis asistentas gali padėti pasirūpinti asmens higiena, maistu, judėti ten, kur nėra pritaikyta aplinka, surasti tinkamą transporto priemonę, palydėti į reikiamą instituciją, tvarkyti finansinius išteklius, orientuotis aplinkoje, organizuoti laisvalaikį ir poilsį, palydėti ir padėti nuvykti į darbo pokalbį. Svarbiausias asistento uždavinys – visus veiksmus atlikti kartu su negalią turinčiuoju, bet ne už jį.
Nors šis pagalbos aprašymas skamba išties patraukliai, socialiniuose tinkluose tenka išgirsti ir kitokių atsiliepimų – įvairiausių istorijų ir pasakojimų iš šios žmonių grupės atstovų, kurie aiškiai rodo, kad taikomas pagalbos mechanizmas neatliepia tikrųjų žmonių su negalia poreikių. Tai yra asistentas negali už gavėją atlikti buities darbų, už jį gaminti maisto, vykdyti slaugytojo, slaugytojo padėjėjo, mokytojo padėjėjo funkcijų, ar lydėti vaiko iki 16-os metų į sveikatos priežiūros įstaigas.
Aš asmenine pagalba naudojuosi nuo 2020 m. vykdyto bandomojo projekto. Pirmoji mano asistentė buvo Rūta, jos paslaugomis naudojausi gyvendama su šeima, tuomet, kai aplinka dar nebuvo pritaikyta mano poreikiams, o ir į lauką ar renginius negalėjau laisvai nuvykti. Tad mūsų veikla daugiausiai vykdavo namuose, o be to dar ir tuomet siautusi Covid-19 pandemija ir ją sekę karantinai iš pradžių nutraukė, o paskui ribojo kontaktinį darbą, tačiau ryšį palaikydavom online.
Jau tada galvoje sukosi mintis apie gyvenamosios vietos keitimą ir galbūt gyvenimą atskirai nuo šeimos. Bandomojo projekto patirtis parodė, kad tikrai ši paslauga man buvo ir yra naudinga.
Todėl dabar mano asistentė yra Ramunė. Jos paslaugomis naudojuosi 6 val. per savaitę. Ji ir mano moralinis ramstis, ir partnerė bendroje fizinėje veikloje. Ji padėjo persikraustyti į naujus namus, nuolatos kartu tvarkomės buityje, apsiperkam, išmėginam įvairius receptus, vykstam į kirpyklą, einam pasivaikščioti, lankomės renginiuose. Su ja ne tik jaučiuosi saugiau ir drąsiau, bet ir labiau pasitikiu savimi. Mūsų kuklūs darbiniai santykiai pamažu užaugo iki tikros draugystės. Susiskambinam, susirašom su Ramune net ir po kontaktinio darbo valandų ar kai būna ne darbo diena. Žinau, kad atsitikus nenumatytam atvejui, galiu drąsiai į Ramunę kreiptis. Mano draugai dažnai sako, kad mūsų nuostabi bendrystė atsispindi net nuotraukose.
Įdomus faktas – kartą kai mano dabartinė asistentė Ramunė atostogavo, labai norėjau, kad ją pavaduotų Rūta. Taip ir įvyko! O tas noras buvo grįstas pasitikėjimu, jau užmegztu ryšiu – nesinori savaitei ar dviem į savo asmeninę erdvę įsileisti nepažįstamo žmogaus. Nemažai laiko užtruktų ir išaiškinti kokie tavo poreikiai, kokios pagalbos ir kada tau reikia. Kol viską išaiškintum, atsirastų ryšys, jau ir pavadavimo laikas baigtųsi 🙂 Tačiau, jei žinočiau, kad tuo metu kai dabartinė asistentė atostogauja, tikrai neišsiversiu be kito asistento pagalbos, priimčiau ir pavaduojančio asmens pagalbą.
Šis pavyzdys puikiai įrodo kokia jautri, asmeniška ir kiekvienam individuali ši paslauga turėtų būti. Straipsniuose tenka skaityti, kad asmeninis asistentas padėti gali tik tam tikromis nustatytomis valandomis – visą parą budėti prie žmogaus jis negali. Taip, tai tiesa, tenka savo laiką, dienotvarkę ar darbus derinti prie asmeninio asistento ir kitų klientų grafiko.
Taip, reikia planuoti kada vyksi į parduotuvę, į renginį kirpyklą ar dar kur nors. Tačiau esant poreikiui, susitarus su pasirinktu asmeniniu asistentu, asmeninė pagalba gali būti teikiama ne tik darbo dienomis ir darbo valandomis, bet ir vakarais ar savaitgaliais. Be to turime pripažinti, kad Lietuvoje daugelis neįgaliųjų (ypač turinčių judėjimo negalią) ir šiaip daugumą išvykų derinamės ir planuojame iš anksto. Tačiau aš pati turėjau keletą atvejų kada ganėtinai spontaniškai su Ramune sutarėme vykti į sudominusį renginį ar lankytiną vietą. Tad viskas, turbūt, priklauso dar ir nuo pačių žmonių – paslaugos tiekėjo ir gavėjo. Ir kokie yra jų tarpusavio santykiai ir požiūris į bendravimą ir bendradarbiavimą.
Dar apie asmeninį asistentą dažnai tenka išgirsti (net ir iš pačių neįgaliųjų) pasakymą: „Draugas už pinigus. Ir dar net ne tam, kuriam labiausiai reikia.“ Taip, ši paslauga mokama, tačiau palyginus, kokią asmeninę pagalbą aš gaunu, galiu daryti išvadą, kad sumoku labai nedaug ir tikrai negaila, nes gaunama nauda yra keleriopai didesnė. Džiaugiuosi, kad Ukmergės savivaldybė sudaro sąlygas naudotis šia paslauga, kuri Lietuvoje atsirado remiantis gerąja praktika Švedijoje, kur asmeninio asistento pagalba teikiama jau ne vienerius metus.
Užsienyje asmeninė pagalba suteikiama netgi tiems žmonėms, kurie, tarkime, turi labai didelį poreikį, kai yra ir judėjimo, ir intelekto negalia. Tada žmogui reikia pagalbos 24 valandas per parą. Pas mus to dar nėra, tačiau labai norisi tikėti, kad Lietuvoje teikiamos paslaugos yra tik pradžia. Kad laikui bėgant jos tobulės. Pati atsimenu, kaip 2017 m., dalyvaujant stovykloje ir bendraujant su dalyviais iš Belgijos, Olandijos jie pasakojo, kaip ir kokia pagalba yra jiems teikiama. Atsimenu, tada galvojau: „… o, kad pas mus taip būtų…“. Ir praėjus keleriems metams paslauga yra – dabar belieka ją tobulinti, pritaikyti individualiems poreikiams. Visų – savivaldybių, institucijų, norinčių dirbti asistentais, bei norinčių gauti jų paslaugas – pastangomis.
Daugiau optimizmo ir nuoširdžios šypsenos linkėdama,
Indrė