Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus archyvo nuotrauka
M. K. Čiurlionio muziejuje Kaune praeitų metų vasarą lankiausi pirmą kartą. Tada jie dar tik baiginėjo savo rekonstrukciją ir muziejaus pritaikymą įvairias negalias turintiems žmonėms. Tačiau kelionė iki muziejaus prasidėjo su nuotykiais – mane ten nuvežti turėjusiam viruotojui per klaidą pasakiau ne savo dabartinį adresą, o tą, kuriame gyvenau su mama!… Kokia stipri ta įpročio galia… Gerai, kad Ukmergė, palyginus, nedidelis miestelis. Vairuotojas mane rado ir sėkmingai nuvykome į muziejų.
Prieš virtualios realybės filmo „Angelų takais“ seansą su manęs laukusia Jolanta pasivaikščiojome po muziejų. Kaip malonu buvo pamatyti didžiausio formato M. K. Čiurlionio kūrinį – „Rūtos“ draugijos scenos uždangą! Muziejaus ekspozicijoje, atspindinčioje visą genialaus Lietuvos menininko M. K. Čiurlionio kūrybos ir idėjų raidą, nuolat eksponuojami mažiausiai 113 kūrinių. Paveikslams suteikiamas kosminio regėjimo, gilaus vidinio susikaupimo atspalvis. Muziejuje taip pat galima išgirsti didžiojo menininko muzikos kūrinių įrašus ar gyvą atlikėjų muzikavimą. Neužtrukome ilgai, nes jau buvo metas filmo seansui, bet kaip fantastiška buvo pamatyti kūrinius, kuriuos prieš tai matei dailės vadovėliuose!
„Angelų takais“ – tai 25 minutes trunkantis virtualios realybės filmas paremtas M. K. Čiurlionio kūrinių motyvais skambant pačio menininko kurtai muzikai. Filmas kviečia virtualios realybės erdvėje leistis į pažintį su 60 tiek labai žinomų ir lengvai atpažįstamų, tiek rečiau matomų lietuvių dailininko paveikslų: „Ramybė“, „Angelėliai“, „Aukuras“, „Angelas“, „Žinia“, „Saulė“ ir kiti.
Tai buvo pirmasis mano bandymas žiūrėti virtualios realybės filmą, atsimenu, dar klausiau vieno draugo, kuris taip pat gyvena su cerebriniu paralyžiumi, ar virtuali realybė „veiks“ turint tokia negalią… Gavau atsakymą: „Veiks!“
Ir dar kaip suveikė! Pakliuvau į pasaulį, kokį jį matė, įsivaizdavo pats M. K. Čiurlionis. Pasaulį, iš kurio nesinori išeiti, nes ten… gali eiti kartu su paveikslų veikėjais. Taip – koks keistas jausmas man galėti eiti! O dar keisčiau, kad žiūrint „Angelų takais“ 25 minutes praleidau nejausdama kasdienio savo „draugo“ ir palydovo kiekviename judesyje – raumenų maudimo. Artimiausias sugretinimas šiam jausmui – kai sergi gripu ir žmonės sako, kad „laužo kaulus“. Tai dažnas „simptomas“ gyvenant su cerebriniu paralyžiumi ir be jo neįsivaizduoju savo gyvenimo. Bet tik ne „einant“ „Angelų takais“ – ten kiekvienas judesys buvo lengvas, ten galėjau laisvai judėti! Koks tai buvo gėris. Ir tas noras… noras, kad kuo daugiau žmonių tai patirtų ir pamatytų. Tie vaizdai lyg būtum, gyventum paveikslų viduje, visai kitoje visatoje, o dar tie M. K. Čiurlionio kurtos muzikos garsai puikiai sujungiantys viską į vieną visumą. Buvo taip gera, nesinorėjo iš ten išeiti.
Bet įdomiausia buvo tai, kad grįžus namo į Ukmergę, pavargusi nuo malonių įspūdžių užmigau ir sapnavau, kad… einu! Tą naktį pirmą ir kol kas paskutinį kartą gyvenime sapnavau, kad einu. Kasdienybėje man norint žengti žingsnį, reikia jį pirma sustrateguoti, apgalvoti. O tame sapne pirmą kartą viskas vyko lengvai, savaime, be pastangų… Koks netikėtas jausmas, nes aš ėjau.. ėjau takais kartu su angelais…
Į M. K. Čiurlionio muziejų tikrai norėtųsi sugrįžti dėl ten vykstančių parodų, edukacijų ir renginių, tačiau kartoti „Angelų takais“ seansą nežinau, ar norėčiau. Nesinorėtų prarasti to magiško judesio ir jo lengvumo, jei antrą kartą virtuali realybė „nesuveiks“.
Galbūt turi pasiūlymų, kur galėčiau apsilankyti ateityje?
Burkime bendruomenę ir dalyvaukime renginiuose kartu!
Parašyk man: maziaulaiptu@gmail.com