Džiaugiuosi, kad nusprendei dalį savo laiko – ir nesvarbu, tu čia pirmą kartą ar ne – paskirti detalesniam susipažinimui su visomis patirtimis, kurios nutinka turint kūną, kuris ne visai paklūsta taisyklėms; arba, kitaip tariant, turint cerebrinį paralyžių.
Galbūt skaitei mano pirmą tinklaraščio įrašą? Ne? Ten trumpai užsiminiau, kad 2020 m. pasauliui truputį sustojus, draugų ir šeimos paskatinta įkūriau fondą „Mažiau laiptų“. Šį kartą noriu papasakoti apie tai plačiau.
Tada į visuomenę kreipiausi taip:
“Sveiki! Aš – Indrė iš ketvirto aukšto.
Esu smalsi, draugiška, myliu gyvūnus, mėgstu keliauti ir semtis naujų patirčių… Visa tai tiesa, bet taip turbūt prisistatytų ir kiti 99% paklaustųjų, tad pateiksiu šiek tiek kitokią istoriją: nuo gimimo man diagnozuotas cerebrinis paralyžius.
Tai man nesutrukdė pabaigti mokyklą, kolegiją, dirbti mėgstamą darbą, kurti rankdarbius, leisti laiką su savo šuneliu, bet ir turėti daug svajonių ir tikslų. Viena didžiausių mano svajonių – patogaus ir judėjimui neįgaliojo vėžimėliu pritaikyto būsto įsigijimas.
Taip susiklostė, kad šiuo metu gyvenu 4 aukšte. Kiekvienas išėjimas į lauką prilygsta „nedidelei karinei operacijai“. Tik gerųjų žmonių dėka aš galiu retsykiais išeiti į lauką. Deja, tai įvyksta labai retai.”
Gyvenimas taip susiklostė, kad nuo vaikystės gyvenau ketvirtame namo be lifto aukšte, nepritaikytame neįgaliojo vežimėliu judėti bute. Nors augau ir gyvenau apsupta mylinčios ir palaikančios šeimos, negalia labai ribojo mano kasdienes galimybes. Nepaisant to, galėjau mokytis namuose, padedama šeimos narių įgijau koleginį išsilavinimą. Į studijas Kaune mane vežiodavo šeimos nariai. Be jų pagalbos tikrai nebūčiau įgijusi specialybės. Iš namų dirbau (ir tebedirbu) mėgstamą darbą, tačiau nuolatinis judėjimas keliais įtakojo fizinę būklę. Nuo nuolatinio šliaužimo man ant kelių ir rankų buvo atsiradę nuospaudų, jie tapo žaizdoti. Būdavo, kad atlikdama kasdienius, įprastus veiksmus ant grindų palikdavau kraujo pėdsakus. Kadangi galimybė judėti buvo tik šliaužiant keliais…
Po beveik didžiąją dalį gyvenimo trukusios tokios kasdienybės pasiekiau tiek fizinę, tiek psichologinę ribą: arba pasiduoti, arba kažką keisti – noras tapti savarankiškesniu, komunikabilesniu žmogumi nugalėjo baimes. Baimes viešinti savo istoriją, būti nesuprastai. Teko nugriauti ne vieną vidinę sieną savyje, daug dalykų daryti pirmą kartą ir ne vieną kartą pripažinti, kad turėta išankstinė nuomonė buvo neteisinga.
Taip atsirado fondas „Mažiau laiptų“, atvėręs duris į platesnį naujų potyrių kupiną pasaulį. Kodėl mažiau laiptų? Kai geriau pagalvoji, visuomenėje laiptų metafora egzistuoja įvairiomis formomis: karjeros laiptai, laiptai į dangų ir gyvenimo laiptai, kuriais visi kopiame, tik tų tikrųjų, kasdieniškųjų laiptų norėtųsi matyti kiek įmanoma mažiau. Tam, kad visiems lengviau būtų žengti gyvenimo keliu, įveikti kasdienes užduotis ir tiesiog mėgautis gyvenimo akimirkomis.
Ir nors nuo 2022 metų pradžios galiu sveikintis taip: „Sveiki! Aš – Indrė iš pirmo aukšto…“, tačiau pagrindinis mano noras liko nepasikeitęs – įsigyti nuosavą, judėjimui neįgaliojo vežimėliu pritaikytą būstą. Siekiu per savo potyrius parodyti, kaip atrodo neįgaliojo vežimėliu judančio žmogaus kasdienybė. Kad neįgalus žmogus nori tų pačių dalykų kaip ir visi: turėti namus, būti savarankiškas, lankytis renginiuose, koncertuose, keliauti, mokytis, dirbti, susitikti su draugais, mėgautis gamta. Taip pat, kaip mažos detalės gali palengvinti arba atvirkščiai – pasunkinti – net elementariausias kasdienes užduotis. Parodyti, kokį skirtumą gali sudaryti žmogaus įgalinimas ir įtraukimas į visuomenę.
Esu sulaukusi ne vienos žinutės iš visiškai nepažįstamų žmonių: „ko lendi į viešumą?“, „gyveni su mama, turi kas rūpinasi ir gyvenk taip toliau“, „ne tokiais neramiais laikais, su savo problemomis reikia viešintis!“ ir t. t. Visgi, aš esu žmogus, kurį kritika pritildo, priverčia susimąstyti, bet nesustabdo, nes kaip Amanda S. C. Gorman sakė: „..nes šviesa visad bus jei tik būsim pakankamai drąsūs ją pamatyti. Jei tik būsim pakankamai drąsūs ja būti“.
Tikiu, kad mano mažos kasdienės pergalės ir džiaugsmai – šviesesni nei atsitiktinių žmonių negatyvas. Tikiu, kad kokią energiją pats spinduliuosi, tokia tau sugrįš šimteriopai! Galbūt ne iš kart, galbūt reikės kantriai palaukti, bet bus verta.
Jei sudominau, lauk kitų mano įrašų.
Galbūt žinai, kam mano istorija būtų įdomi? Pasidalink šiuo įrašu, because sharing is caring!
Mažiau laiptų – daugiau galimybių!❤️
Daugiau tikėjimo savimi linkėdama,
Indrė